Matthias Hartmann: Teatras arba trikdantis veiksnys – režisierius pereinamuoju laikotarpiu

Matthias Hartmann: Teatras arba trikdantis veiksnys – režisierius pereinamuoju laikotarpiu

Teatro pasaulyje režisierius Matthiasas Hartmannas yra poliarizuojantis personažas. Nuo šlovės aukštumų, būdamas Ciuricho Schauspielhaus ir Vienos pilies direktoriumi, iki atleidimo už sąskaitų klastojimą, jo karjera patyrė daug pakilimų ir nuosmukių. Hartmannas buvo žinomas dėl savo novatoriškų kūrinių, tačiau kaltinimai sukrėtė jo karjerą. Po reabilitacijos 2018 m. jis aktyviai dirbo „Red Bull Media House“ kūrybos direktoriumi ir atkreipė į save dėmesį provokuojančiais pareiškimais apie teatro kraštovaizdį.

Atvirame pokalbyje Hartmannas aptarė teatrų ir jų žiūrovų santykius. Keista, bet jis apibūdino publiką kaip dažnai neteisingai suprantamus teatro trikdžius, turinčius „prasmę“. Hartmannui susidarė įspūdis, kad daugelis teatrų nebe kovoja dėl žiūrovų palankumo, o vadovaujasi savotiška prasmės „kriptovaliuta“. Jis pabrėžia, kad sėkmė teatre matuojama nebe bilietų pardavimu, o kultūros politikų ir kritikų pritarimu.

Publika ir jos vaidmuo teatre

Hartmanno kritiškas požiūris į teatro kraštovaizdį yra aštrus ir nedažytas. „Ciuriche tau nereikia teatro, kad gyventum, tai malonu turėti“, – paaiškino Hartmannas. Jis mato nerimą keliančią tendenciją, kad šios institucijos tampa vis labiau marginalizuotos, nes žmonės trokšta įdomių, įdomių patirčių. Eiti į teatrą nebėra savaime suprantamas dalykas, o to priežastys yra sudėtingos. Hartmannas pažymi, kad ramiuose miestuose, tokiuose kaip Ciurichas, lengviau atskirti atstumą nuo teatro, ypač kai pasiūlymai nebėra tokie viliojantys.

Naujoji jo knyga gali būti interpretuojama kaip savotiškas manifestas teatro pasauliui; Jame yra ne tik asmeninės įžvalgos ir anekdotai, bet ir balanso manipuliavimo vadovas, kurį jis stebėjo eidamas ankstesnes pareigas. Tai savirefleksijos ir teatro pasaulio struktūrų kritikos mišinys, kuris, jo nuomone, nelabai aktualus žiūrovams. Hartmannas įsitikinęs, kad daugelis kūrybingų protų šiandien nebejaučia publikos pulso. „Publika nori būti suviliota ir iššūkių“, – pridūrė jis.

Kultūros politikos įtaka ir kritikų vaidmuo Hartmanno akyse atrodo svarbesnis, o tiesioginis ryšys su publika iškrenta iš dėmesio. Jis perspėja, kad jei ši tendencija tęsis, teatras gali atsilikti kaip pagrindinė meno rūšis. Nerimą keliantis klausimas, kylantis iš jo teiginių: kas nutinka teatrui, kai žiūrovams jo nebereikia jo ritualams?

Naujas teatro supratimas

Taip pat buvo aptarti jo išgyvenimai, einant teisinių-politinių „Servus-TV“ programų direktoriaus pareigas. Hartmannas nemato tame prieštaravimų, tačiau apibūdina stotį kaip tokią, kuri daug prisideda prie žiniasklaidos kraštovaizdžio. "Žmonės nebežiūri analoginės televizijos. Bet jie ateina į teatrą, kai yra puikus turinys", – sako jis, išreikšdamas įsitikinimą, kad kokybė lemia meną.

Hartmannas niekada visiškai neužleido savo vietos teatre. Šiuo metu jis vėl stato Vienoje ir jaučia liečiančią pagarbą pačiam menui. Jo prašymai pakeisti teatro sistemą per nuo spektaklio priklausomas subsidijas rodo šiuolaikinį mentalinį modelį, atspindintį laikmečio dvasią. „Menas turi būti apdovanotas, o nesėkmė yra sankcionuota“, - sako Hartmannas. Jo nuomone, tai sukurtų daugiau paskatų dirbti novatoriškai ir patraukliai.

Apibendrinant galima teigti, kad Matthiaso Hartmanno sugrįžimas į menų akiratį ir provokuojantis požiūris į teatro kraštovaizdį vienija.

Išsamią įžvalgą apie Hartmanno teatro ateities vizijas ir nuoširdžius praeities apmąstymus galima rasti dabartinėje jo kūryboje. Čia jis ne tik kritikuoja ir kvestionuoja teatro struktūras, bet ir savo vietą jame. Daugiau informacijos šia tema rasite čia rasti.