Istorinis atleidimas: popiežiaus Jono Pauliaus II drąsus žingsnis į šviesą

Transparenz: Redaktionell erstellt und geprüft.
Veröffentlicht am

Straipsnyje nagrinėjamas istorinis popiežiaus Jono Pauliaus II prašymas atleisti 2000 metais ir jo įtaka bažnyčios ir visuomenės santykiams.

Istorinis atleidimas: popiežiaus Jono Pauliaus II drąsus žingsnis į šviesą

2000 m. kovo 12 d. popiežius Jonas Paulius II pastatė susitaikymo ženklą istorine ceremonija Šv. Petro bazilikoje, sukėlusią plačią reakciją Katalikų bažnyčioje. Neeiliniame akte jis perskaitė septynis kaltės prisipažinimus ir paprašė atleidimo už bažnyčios nusižengimus judaizmui ir kitoms kultūroms bei moterims. „Tai buvo unikalus įvykis“, – sakė žurnalistas ir Vatikano ekspertas Ulrichas Nersingeris, pabrėžęs šio gesto svarbą. Kalba nukrito per gavėnią Šventaisiais 2000 metais, simbolinę atgailos akimirką, siekiant sustiprinti tikėjimą geresne ateitimi, pranešė naujienų agentūra Kathpress.

Nors kaltės prisipažinimai buvo sutikti plačiai, Vatikanas taip pat sulaukė vidinio pasipriešinimo, kai kai kurie bažnyčios atstovai baiminosi, kad kaltė bus perdėta. Po karštų diskusijų Tikėjimo doktrinos kongregacija pagaliau uždegė ceremoniją. Nors Nersingeris įvykį apibūdino kaip etapą, Mainco teologijos profesorius Oliveris Wintzekas atkreipė dėmesį į mišrų poveikį. Jis kritikavo tai, kad į bažnyčią kaip instituciją dažnai žiūrima kaip į neklystančią, o į atskirų asmenų nesėkmes žiūrima atskirai. Tai gali būti iššūkis bažnyčiai reformuotis ir iš tikrųjų susidoroti su praeities klaidomis.

Petro aikštė – istorijos vieta

Gian Lorenzo Bernini XVII amžiuje suprojektuota Romos Šv.Petro aikštė yra ne tik reginys, bet ir istorinės reikšmės kupina vieta. Pastarosiomis dienomis ten buvo matyti įspūdingų vaizdų, kai popiežius Pranciškus aikštėje pasveikino dešimtis tūkstančių altaristų. Pasak Nersingerio, ši aikštė buvo sukurta taip, kad kolonados apkabintų tikinčiuosius ir sustiprintų juos tikėjime. Kolonų eilės buvo skirtos paskatinti žmones sugrįžti į bažnyčią.

Pats Berninis, kaip popiežių pageidaujamas architektas, buvo svarbus kuriant Vatikano miestą. Šv. Petro aikštė per šimtmečius įsitvirtino kaip centrinė liturginių švenčių vieta – nuo ​​popiežiaus išrinkimo iki didžiųjų kanonizacijų. Aikštė išlieka susitikimų ir tikėjimo vieta, ir nors laikui bėgant daug kas pasikeitė, įspūdingas bendras įspūdis išlieka. Aikštė – ne tik architektūrinis šedevras, bet gyvas katalikiškos istorijos liudijimas, paženklintas begale įvykių. Šv. Petro aikštė išlieka pagrindiniu katalikybės tašku ir tikėjimo bendruomenės simboliu visame pasaulyje.

Įvykiai, susiję su Jonu Pauliumi II ir Šv. Petro aikšte, rodo, kaip Katalikų Bažnyčia stengiasi susitaikyti su savo praeitimi, kurdama ateities kartų susibūrimo ir tikėjimo vietą. Šis atgailos ir atsinaujinimo balansavimo veiksmas tebėra didelis iššūkis bažnyčiai.