Richardas Dindo: Mažų sukilėlių pėdomis Šveicarijoje

Richardas Dindo: Mažų sukilėlių pėdomis Šveicarijoje

Zürich, Schweiz - Giliai sielvarto kino pasaulis atkreipė dėmesį į Šveicarijos režisieriaus Richardo Dindo, kuris laikomas svarbiu naujojo Šveicarijos filmo atstovu, mirtį. Dindo, gimęs 1944 m. Ciuriche, palieka įspūdingą dokumentinių filmų, kurie ne tik linksmina, bet stimuliuoja, palikimą. Jo filmas „Nacionalinio išdaviko Ernsto S. šaudymas“ (1975), kuri kritiškai nagrinėja Šveicariją ir jos vaidmenį Antrojo pasaulinio karo metu. Šis darbas suabejojo ​​Šveicarijos savarankiškumu ir sukėlė smurtinių ginčų, nes federalinė taryba apibūdino ją kaip manipuliuojančią .

Dindo įveikė filmų kūrimo ir asociacijos meno ribas su politiniu įsitraukimu. Įkvėptas 68 judėjimo, jis dažnai atsidavė neteisybės ir pasipriešinimo temoms savo darbe, įskaitant garsaus revoliucinio ir vadinamųjų „mažų sukilėlių“ portretus. Jo filmas „Dani, Michi, Renato ir Max“ (1987) pasakoja tragišką keturių jaunų aktyvistų, kovojusių už autonominį jaunimo centrą ir tragiškai mirė, istoriją. Maži sukilėliai buvo tokie pat svarbūs Dindo, kaip ir puikios istorijos figūros, ką Kleine zetung .

Gyvenimas atminčiai

Jo filmai yra politinio ir istorinio pobūdžio, dažnai jie reikalauja apmąstyti socialines konvencijas. „Pasakojimo menas, atminties filosofija, kalbos grožis“ visada buvo svarbus, todėl jis laikė save dokumentiniu filmu, o ne tik kaip vaidybinio filmo režisieriumi. Jo darbas vis dar laikomas pagrindiniu darbu, susijusiu su kritiniu Šveicarijos tapatybės tyrimu. Dindo palikimas suformuos tokias temas kaip išdavystė ir tai, kas bus.