Richardas Dindo: Mažųjų Šveicarijos maištininkų pėdsakais

Richardas Dindo: Mažųjų Šveicarijos maištininkų pėdsakais

Kino pasaulis su giliu liūdesiu pažymėjo šveicarų režisieriaus Richardo Dindo, kuris laikomas svarbiu Naujojo Šveicarijos filmo atstovu, mirtį. 1944 m. Ciuriche gimęs Dindo paliko įspūdingą dokumentinių filmų palikimą, kuris ne tik linksmina, bet ir skatina susimąstyti. Jo filmas „Išdaviko Ernsto S. sušaudymas“. tapo ypač žinomas. (1975), kuri kritiškai nagrinėja Šveicariją ir jos vaidmenį Antrajame pasauliniame kare. Šis darbas suabejojo ​​Šveicarijos savivoka ir sukėlė karštus ginčus, nes Federalinė taryba jį apibūdino kaip manipuliavimą ir atsisakė išmokėti suteiktą kokybės premiją. SRF pranešė.

Dindo peržengė filmų kūrimo ribas ir derino meną su politiniu įsipareigojimu. Įkvėptas 68-ųjų judėjimo, jo darbai dažnai buvo skirti neteisybės ir pasipriešinimo temoms, įskaitant garsių revoliucionierių ir vadinamųjų „mažųjų maištininkų“ portretus. Jo filmas „Dani, Michi, Renato & Max“ (1987) pasakoja tragišką istoriją apie keturis jaunus aktyvistus, kurie kovojo už autonominį jaunimo centrą ir tragiškai žuvo. Mažieji maištininkai Dindo buvo tokie pat svarbūs, kaip ir didžiosios istorijos veikėjos Rodomas mažas laikraštis.

Gyvenimas prisiminimams

Jo filmai yra politinio ir istorinio pobūdžio, dažnai reikalaujantys apmąstymų apie socialines konvencijas. „Istorijų pasakojimo menas, atminties filosofija, kalbos grožis“ Dindo visada buvo svarbūs, todėl jis save laikė dokumentininku, o ne tik vaidybinio kino režisieriumi. Jo darbas ir toliau laikomas pagrindiniu darbu kritiškai nagrinėjant Šveicarijos tapatybę. Nagrinėjant tokias temas kaip išdavystė ir maištas formuoja Dindo palikimą, o jo tiesos ir teisingumo siekimas mene nebus pamirštas.