Vokietija nuslopintų balsų eroje: kas dar drįsta kalbėti?

Vokietija nuslopintų balsų eroje: kas dar drįsta kalbėti?

Esant dabartiniam Vokietijos politiniam klimatui, daugelis piliečių demonstruoja nedrąsų nenorą viešai reikšti savo nuomonę. Ši raida išryškėjo diskusijoje apie saviraiškos laisvę Vokietijoje, daugiausia dėmesio skiriant būsimiems Saksonijos, Brandenburgo ir Tiuringijos žemių rinkimams. Apklausa parodė, kad tik 40 procentų respondentų manė galintys laisvai reikšti savo politines pažiūras.

Ši situacija apima įvairius visuomenės sluoksnius, nes daugelis žmonių pakelia balsą bijodami neigiamų pasekmių, tokių kaip darbo praradimas ar socialinė izoliacija. Tapo aišku, kad žiniasklaidoje ir politikoje spaudimas dėl atitikties tapo didžiulis, o tai smarkiai riboja saviraiškos laisvę. Tai dalis didesnio reiškinio, kurį galima pastebėti daugelyje Vakarų demokratijų.

AfD vaidmuo

Šiuo požiūriu AfD, įkurta 2013 m., yra sveikos demokratijos populistinių judėjimų išraiškos formos pavyzdys. Ji atsirado kaip atsakas į politinius sprendimus, ypač susijusius su migracijos politika nuo 2015 m. Čia piliečių teisėtos pastangos išreikšti savo interesus ir rūpesčius suvokiamos demokratinėse sistemose. Tačiau daugelis kitų nusistovėjusių partijų populistinius nesutarimus vertina kaip neteisėtus, todėl vis daugiau žmonių nuo jų nusigręžia.

Šis atskyrimas ir atskirtis stiprina AfD poziciją, nes piliečiai vis labiau jaučiasi suprasti, o tai mažina pasitikėjimą įsitvirtinusiomis partijomis. Pastebėtina, kad daugelį piliečių išgyvenimai ir jausmai, kuriuos jie sieja su populistais, sustiprina manydami, kad dabartinei politikai nerūpi jų rūpesčiai. Toks suvokimas gali padidinti tikimybę, kad tokios populistinės partijos ir ateityje sulauks palaikymo.

Demokratijos krizė

Dabartinė situacija taip pat gali būti interpretuojama kaip dvigubos demokratijos žlugimo simptomas. Pagrindinis vaidmuo čia tenka kylantiems populistiniams judėjimams. Atrodo, kad daugelis nusistovėjusių partijų nesugeba tinkamai patenkinti rinkėjų poreikių. Vietoj to, jie bando kovoti su konkurencija per atskirtį, kuri dar labiau griauna tikėjimą veikiančia demokratija.

Žalingo elgesio su kitaip mąstančiais žmonėmis pavyzdys – prieštaringai vertinama prekybos tinklo „Edeka“ reklaminė kampanija. Prieš Saksonijos ir Tiuringijos valstijų rinkimus Edeka patalpino didelio masto skelbimus, kuriuose tvirtino, kad mėlyna spalva, kuri siejama su AfD, yra įspėjamoji spalva dėl nesuderinamumo. Tokios priemonės galėtų patikti rinkėjams, kurie niekada nenorėjo susitapatinti su AfD, ir taip tik padidintų prieštaravimą.

Kitas populistinių judėjimų klestėjimą skatinantis veiksnys yra plačiai paplitęs nesusipratimas, kad demokratija atstovauja tam tikram, dažniausiai kairiajam liberalui, požiūriui, kurį reikia ginti. Reikalai tampa pavojingi, kai nuomonės išreiškimas laikomas grėsme demokratijai. Sveikoje demokratijoje visų partijų darbas turėtų būti sudaryti sąlygas sąžiningam diskursui, o ne reikalauti daugumos diktatūros.

Tačiau tuo tarpu socialinis spaudimas yra toks didelis, kad daugelis žmonių nenori atskleisti savo tikrosios nuomonės, todėl susidaro atmosfera, kurioje populistiniai balsai vis labiau populiarėja. Susidaro vaizdas, kad visuomenė, kurioje pasekmių baimė lemia gerą elgesį, o ne laisvus mainus ir demokratines diskusijas.

Vokietijoje susiformavo žemesnių balsų kultūra, kai daugelis nori išsakyti savo nuomonę už uždarų durų, o ne rizikuoti būti kritikuojami socialiniame ar profesiniame kontekste. Ši dinamika gali turėti toli siekiančių ilgalaikių pasekmių šalies politiniam kraštovaizdžiui, sukurdama palankias sąlygas populistiniams judėjimams.

Šio reiškinio priežastys yra įvairios ir susijusios ne tik su represijų baime. Dabartinė diskusija apie migraciją, ekonominę nelygybę ir socialinį susiskaldymą atsispindi akistatoje su politine realybe. Tai įspūdingai akivaizdu artėjančių valstijų rinkimų kontekste, kur AfD tapo rimta politine jėga, kurios nebegalima ignoruoti.

Žinomas ekspertas Ralfas Schuleris savo knygoje „Populistų pergalė“ teigia, kad piliečių pasitikėjimas įsitvirtinusiomis partijomis smarkiai sukrėtė. Rinkėjai dažnai mato populistus kaip vienintelę priemonę nepasitenkinimui išlieti. Nežiūrėdamos į rinkėjus rimtai, nusistovėjusios partijos rizikuoja vis labiau prarasti šiuos balsus savo konkurentams. Tai reiškia, kad Vokietijos politinis kraštovaizdis gali labai pasikeisti, jei galiausiai nebus persvarstyta.