Reinholdas Mesneris įkvepia filme St. Anton: Stories of a life as alpinistas.

Reinholdas Mesneris įkvepia filme St. Anton: Stories of a life as alpinistas.

Pasaulio taurės salė Arlberg WellCom buvo užpildyta rugsėjo 30 d., kai garsus ekstremalus alpinistas ir rašytojas Reinholdas Messneris skaitė paskaitą „Apie gyvenimą“. Šio įvykio priežastis buvo ne tik susižavėjimas alpinizmu, bet ir neseniai J. Messnerio 80-asis gimtadienis, kurį jis atšventė tik rugsėjo 17 d. Su savo nesupainiojamu stiliumi jis papasakojo apie savo kelionę nuo mažo Pietų Tirolio ūkio berniuko iki vieno garsiausių nuotykių ieškotojų pasaulyje.

Paskaitos metu Messneris dalijosi savo patirtimi su klausytojais ir įspūdingai perteikė, kodėl jam Dolomitai yra pati gražiausia vieta pasaulyje. Pirmąją viršūnę jis įkopė būdamas penkerių metų ir tapo tuo, ką jis apibūdina kaip „horizonto priklausomybę“ – žmogumi, kuris visada ieško naujų perspektyvų ir patirčių. „Kita priežastis kopti iš slėnio į kalną buvo smalsumas“, – paaiškino jis, pabrėždamas nepajudinamą meilę kopti ir tyrinėti gamtą.

Vaikystės pamokos

Messneris paminėjo, kad daug ko išmoko iš Pietų Tirolio ūkininkų gyvenimo būdo, kuris jį formuoja ir šiandien. Jis prisiminė, kaip mama suteikė jam ir broliui laisvę, kuri vaikystėje paskatino juos lipti uolomis. Šį padrąsinimą jis nešiojasi širdyje iki šiol ir atskleidė: „Gyvenu kaip nenaudingųjų užkariautojas“, o tai išryškina jo aistrą laipioti.

Apibūdindamas savo pradžią alpinizmo srityje, jis išreiškė optimizmą ir toliau paaiškino: „Darydamas aš išaugau į alpinizmą“. Messneris yra gyva legenda, nes laipiojimas uolomis tapo pirmąja aistra, kol kopimas ledu, ypač Monblane, taip pat tapo jam svarbus. Jo gyvenimo šūkis „Kelionė yra tikslas, o ne viršūnė“ taikliai apibendrina jo filosofiją ir parodo, kad jam tai ne tik tikslų siekimas, bet ir patirtys bei nuotykiai pakeliui.

Patirtis ir iššūkiai

Paskaita įgavo emocingesnį posūkį, kai Messneris pasidalino savo tragiškais išgyvenimais ekspedicijų metu. Jo brolio Güntherio mirtis Nanga Parbate 1970 m. padarė jam ilgalaikį poveikį, o prisiminimas paskatino giliai apmąstyti alpinizmo riziką. „Vietiniai nunešė mane į slėnį šioje ekspedicijoje“, – sakė jis, sukurdamas skausmo ir netekties įvaizdį, kuris palietė visus susirinkusius.

Tačiau Messneris nenusileido ir investavo savo energiją į socialinį sektorių, Nepale įkūręs mokyklas, kad vaikai, ypač mergaitės, galėtų mokytis. „Šiandien kalnai tampa pavojingesni dėl visuotinio atšilimo“, – perspėjo klausytojus, atkreipdamas dėmesį į klimato kaitos poveikį alpinizmui. Kritiškai komentuodamas masinį turizmą, Messneris pabrėžė, kaip svarbu su kalnais elgtis pagarbiai. Jis pabrėžė gero pasiruošimo būtinybę: „Prieš išvykdamas į Everesto kalną perskaičiau visą literatūrą“, o tai rodo, kad žinios ir planavimas yra labai svarbūs norint išgyventi ekstremalioje gamtoje.

Galiausiai Messneris apmąstė senėjimą ir su tuo susijusį gebėjimą paleisti. „Visi mano nuotykiai prasideda galvoje“, – paaiškino jis, pakviesdamas klausytojus į mintinę kelionę aplink pasaulį į tokias vietas kaip Himalajai, lenkai, Sachara ir Tibetas. Šis įvykis buvo galingas jo gyvenimo liudijimas ir raginimas įvertinti kalnų grožį ir iššūkius.