Izraelis prisimena Holokausto aukas: kova su Hamas tęsiasi!

Izraelis prisimena Holokausto aukas: kova su Hamas tęsiasi!

2025 m. balandžio 24 d. Izraelis paminės šešis milijonus Holokausto žydų aukų visoje šalyje skambant sirenoms. Tą akimirką viešasis gyvenimas dviem minutėms nutilo. Ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu pasakė jaudinančią kalbą prie Yad Vashem memorialo ir savo pastabose išvedė paraleles tarp Hamas ir nacių. Jis apibūdino „Hamas“ kovotojus kaip „nacius kaip Hitleris“ ir pakartojo nenuilstamą kovą su teroristine grupe, kol visi įkaitai bus grąžinti ir organizacija bus išardyta. Žiaurūs prisiminimai apie nacių epochą, kai 1933–1945 m. buvo nužudyti apie šešis milijonus žydų, dar kartą buvo pristatyti visuomenei.

Tačiau dabartiniai įvykiai Gazoje užgožė minėjimą. „Hamas“ duomenimis, tą pačią dieną per Izraelio oro antskrydžius žuvo mažiausiai 44 žmonės, o Palestinos naujienų agentūra WAFA pranešė, kad iš viso nuo ankstaus ryto žuvo 52 žmonės. Izraelio kariuomenė pranešė užpuolusi „teroristų“ naudojamą valdymo centrą. Nuo oro antskrydžių atnaujinimo ir naujos sausumos puolimo Gazos ruože 2025 m. kovo viduryje padėtis paaštrėjo. Nuo 2023 m. spalio mėn., kai prasidėjo konfliktas, žuvo daugiau nei 51 000 žmonių, o Izraelyje tebegyvena beveik 120 000 Holokaustą išgyvenusių žmonių – 13 000 mažiau nei pernai.

Holokausto atminimo sudėtingumas

Vokiečių istorikas Dirkas Mosesas nagrinėja šio prisiminimo iššūkius savo kritiniame tekste apie Vokietijos Holokausto atminimo praktiką. Per pastarąjį dešimtmetį diskusijos apie antisemitizmą padaugėjo ne dėl incidentų pagausėjimo, o dėl jo ryšio su Izraelio ir Palestinos konfliktu. Mozė šią atminimo praktiką vadina „vokišku katekizmu“, kuriame dominuoja apsišaukėliai „aukštieji kunigai“, kurie holokaustą laiko unikaliu ir pabrėžia skirtumą tarp antisemitizmo ir kitų rasizmo formų.

Sudėtinga diskusija apie antisemitizmą ir susiję klausimai apie Izraelio kritiką daugeliui Vokietijoje yra prieštaringi. Nors kai kurie mano, kad Holokausto atminimas yra Izraelio žydų palestiniečių diskriminacijos pateisinimas, kiti ragina, kaip tai daro Mozė, žvelgti į šį klausimą niuansingiau. Istorikas norėtų paskatinti kitokią vokišką Holokausto atmintį, kurioje būtų atsižvelgta ir į palestiniečių teises bei su juo susijusius žmogiškuosius aspektus.

Pripažinimas ir žmogaus teisės

Mozė pabrėžia, kad tarp žydų nėra vienodos nuomonės apie Izraelio politiką ir daugelis žydų atmeta palestiniečių diskriminaciją. Vokietijoje dažnai ginčijamasi, kad žydai ir Izraelis visada teisūs, o tai veda prie probleminio naratyvo. Kritiškai vertinama ir Vokietijos vyriausybės parama 2016 metų IHRA dokumentui, kuriame Izraelio kritika priskiriama antisemitinei. Iniciatyvos, remiančios saviraiškos laisvę meno ir mokslo srityse, įskaitant Izraelio boikotą, yra gyvybiškai svarbios, kad diskusija išliktų atvira ir įvairi.

Aspektai, kuriuos nagrinėja Mozė, pabrėžia, kad būtina skubiai pripažinti ir gerbti Holokausto atminimo sudėtingumą ir dabartinę žmogaus teisių padėtį Izraelyje ir Palestinoje. Genocido Namibijoje pripažinimas neturėtų sumažinti holokausto unikalumo, o skatinti diskusiją apie palestiniečių teises kaip teisėtą diskusijų dalį. Mokslininkai turėtų aktyviai dalyvauti šiose diskusijose, kad geriau suprastų ir spręstų konflikto keliamas problemas.