Flamingų pavojaus signalas Italijoje: ryžių augintojai kovoja dėl savo derliaus!

Flamingų pavojaus signalas Italijoje: ryžių augintojai kovoja dėl savo derliaus!

Ūkininkai Emilijoje-Romanijoje, ypač Feraros regione, susiduria su egzistencine krize, kurią sukelia flamingų ir kitų laukinių paukščių pagausėjimas. Šie gyvūnai kelia pavojų savo ryžių laukams, ieškodami moliuskų, vabzdžių ir mažų vėžiagyvių. Giampaolo Cenacchi, ryžių augintojas ir „Riso del Delta del Po“ konsorciumo viceprezidentas, praneša, kad derliaus nuostoliai išaugo iki 80 proc. Ūkininkai pradėjo vykdyti naktinį patruliavimą, siekdami išvyti plunksnuočius kenkėjus. Jie bando sulaikyti paukščius ragais, tuščiomis kasetėmis ir prožektoriais, tačiau nesėkmingai, nes flamingai vis labiau pripranta prie triukšmo.

Pastaraisiais metais ryžių laukų skaičius regione sumažėjo perpus, o tai dar labiau pablogino ūkininkų padėtį. Cenacchi flamingus apibūdina kaip naujausią marą po to, kai regioną jau nukentėjo sausra ir smarkios liūtys. Klimato pokyčiai ypač paveikė žemės ūkio aplinką Emilijoje-Romanijoje, todėl senos problemos iš naujo iškilo.

Papildomi klimato kaitos iššūkiai

Žemės ūkis Italijoje kovoja ne tik su staigiomis oro sąlygomis, bet ir su ekstremaliais oro reiškiniais. 2023 m. kovą įvyko didžiulis potvynis, nusinešęs 17 žmonių gyvybių. Nuolatinės sausros pažeisti dirvožemiai staiga nebegalėjo sugerti didelio lietaus kiekio.

Tyrimai rodo, kad klimato kaita daro didelį poveikį žemės ūkiui visame pasaulyje, ypač atogrąžų ir subtropikų regionuose, kur, kaip tikimasi, gamyba mažės. Tai taip pat gali turėti įtakos Italijos žemės ūkiui, nes tampa vis svarbiau apsaugoti ir flamingus, ir pasėlius. Šis klausimas tampa vis aktualesnis, nes prognozuojama, kad iki 2050 m. pasaulio gyventojų skaičius padidės trimis milijardais, todėl reikės gerokai padidinti žemės ūkio gamybą. Tuo pačiu metu tokie žaidimai kaip flamingai yra itin populiarūs tarp turistų ir pritraukia lankytojus į Po deltos rajoną, pripažintą UNESCO pasaulio paveldo objektu.

Ūkininkai kreipiasi į valdžios institucijas, prašydami imtis atitinkamų priemonių ir kompensacijų, kad būtų išsaugoti jų žaliaviniai laukai. Jų sunkumai išryškina institucinės paramos poreikį kuriant trumpalaikius dabartinių problemų sprendimus ir ilgalaikes prisitaikymo prie klimato kaitos strategijas. Atsižvelgiant į tai, žemės ūkio praktika ir gamtos išteklių naudojimas turi būti atsakingai subalansuoti, kad būtų užtikrintas aprūpinimas maistu ateityje. Tai iššūkis, kuris tampa vis akivaizdesnis daugelyje pasaulio žemės ūkio sričių, nes sąlygos ir toliau keičiasi dėl klimato kaitos.