Slapta Bachmanno ir Böllo korespondencija atskleidžia!

Slapta Bachmanno ir Böllo korespondencija atskleidžia!

Niendorf, Deutschland - Paskelbus Ingeborgo Bachmanno ir Heinricho Böllo susirašinėjimą, vėl paskatino literatūrinį kraštovaizdį. Grupė, kurią redagavo Renate Langer, apšviečia dviejų svarbių autorių, kurie susitiko 1952 m. Gegužės mėn., Draugystės ir dialogo, per 47 grupės konferenciją Niengorfe apie Baltijos jūrą. Savo pratarmėje Hansas Hölleris susirašinėjimą apibūdina kaip tam tikrą asmeninių konfliktų vengimą, kuris buvo būtinas abiems rašytojams išsaugoti savo savęs vertę ir įvaldyti literatūrinio verslo iššūkius. Abu autoriai, įstrigę savo rūpesčiais, aptaria klausimą „Ką mes darome iš savo gyvenimo?“ Jų 122 korespondencijos kūriniuose - 58 laiškai iš Bachmann ir 64 pateikė Böll.

Pirmasis Bachmanno laiškas Böll, kuris buvo parašytas 1952 m. Gruodžio mėn., Yra atsakymas į prarastą Böll laišką. Šioje korespondencijoje ne tik aiškus abipusis vertinimas, bet ir egzistencinis netikrumas, kurį jautė abu rašytojai. Devynerių metų vyresnis Böll turėjo susidurti su šeimos ir finansiniais rūpesčiais, o Bachmannas, nepaisant jos talentų, siekė nepriklausomybės. Neatsakant į privačius apreiškimus ar poetologines diskusijas, susirašinėjimas vis tiek apšviečia gilias temas, formuojančias abiejų autorių gyvenimą ir darbą.

literatūrinė draugystė dokumentais patvirtinta

Nors Bachmanno ir Böllo draugystė yra mažiau žinoma nei jų atitinkami santykiai su kitais literatūros dydžiais, jų laiškai užfiksuoja vertingą jų literatūros vystymosi dalį. Abiejų autorių biografijose kitos paprastai minimos tik praeinant, todėl šis susirašinėjimas laikomas reta ir verta skaityti šaltinį tyrimams ir supratimui. Korespondencijos publikavimas taip pat siūlo įžvalgą apie dviejų rašytojų asmenines mintis, toli gražu ne žinomus reikalus ir draugystę su kitais, tokiais kaip Maxas Frischas, Paulius Celanas ar Hansas Magnusas Enzensbergeris.

Paskutinis Böll'o laiškas, esantis tomuje, kvietimas į 1972 m. Liepos mėn. Konferenciją, pažymėjo svarbų korespondencijos posūkį. Beveik po metų, 1973 m. Spalio 17 d., Böll gavo žinią apie Bachmanno mirtį. Skausmas ir švelnumas, kurį Böll išreiškia savo nekrologe „Der Spiegel“, taip pat yra naujosios grupės dalis ir iliustruoja gilų ryšį tarp šių dviejų nepaprastų vokiečių literatūros asmenybių. Šis nekrologas panaikina atotrūkį tarp draugystės ir praradimo ir apvalina unikalių literatūrinių santykių dokumentus.

Be Bachmanno ir Böllo laiškų, literatūros pasaulis taip pat nurodo kitus svarbius darbus. Naujai paskelbtas Bachmanno tekstas „Vieta„ Placinsity for Tocidencidence “, apibūdinama kaip vienas drąsiausių ir eksperimentinių, o„ Hugo Balls “dados aptvaro publikacija rodo vokiečių kalbos literatūros diskurso įvairovę ir nuolatinį Bachmanno ir Böll'o darbo aktualumą šiame kontekste.

Šių laiškų apdorojimas ir publikavimas ne tik pabrėžia Bachmanno ir Böllo draugystę, bet ir jų meninių ir egzistencinių iššūkių sudėtingumą, abu, kurie galiausiai derinami tarpusavyje.