Paaiškėjo slaptas Bachmanno ir Böll susirašinėjimas!

Transparenz: Redaktionell erstellt und geprüft.
Veröffentlicht am

Ingeborg Bachmann ir Heinrich Böll susirašinėjimas, kurį redagavo Renate Langer, atskleidžia jų draugystę ir literatūrinius konfliktus.

Der Briefwechsel zwischen Ingeborg Bachmann und Heinrich Böll, herausgegeben von Renate Langer, beleuchtet ihre Freundschaft und literarischen Konflikte.
Ingeborg Bachmann ir Heinrich Böll susirašinėjimas, kurį redagavo Renate Langer, atskleidžia jų draugystę ir literatūrinius konfliktus.

Paaiškėjo slaptas Bachmanno ir Böll susirašinėjimas!

Ingeborg Bachmann ir Heinricho Böllo susirašinėjimo paskelbimas dar kartą sukėlė jaudulį literatūriniame kraštovaizdyje. Renate Langer redaguojamas tomas nušviečia ypatingą draugystę ir dialogą tarp dviejų svarbių autorių, kurie susitiko 1952 m. gegužę per 47 grupės susitikimą Niendorfe prie Baltijos jūros. Hansas Hölleris savo pratarmėje korespondenciją apibūdina kaip asmeninių konfliktų išvengimo būdą, kuris buvo būtinas abiem rašytojams, siekiant išlaikyti savigarbą ir įveikti literatūros pasaulio iššūkius. Abu autoriai, pagauti savo rūpesčių, aptaria klausimą „Ką mes darome su savo gyvenimu? savo 122 korespondencijose – 58 laiškus iš Bachmanno ir 64 iš Böll.

Pirmasis Bachmanno laiškas Böllui, parašytas 1952 m. gruodį, yra atsakymas į pamestą Böll laišką. Šiame susirašinėjime išryškėja ne tik abipusis vertinimas, bet ir egzistencinis nesaugumas, kurį jautė abu rašytojai. Devyneriais metais vyresnė Böll kovojo su šeimos ir finansiniais rūpesčiais, o Bachmann siekė nepriklausomybės, nepaisydama savo talentų. Nesigilinant į privačius apreiškimus ar poetologines diskusijas, susirašinėjimas vis dėlto nušviečia gilias temas, kurios suformavo abiejų autorių gyvenimus ir kūrybą.

Užfiksuota literatūrinė draugystė

Nors Bachmanno ir Böll draugystė yra mažiau žinoma nei jų santykiai su kitais literatūros didvyriais, jų laiškai atspindi vertingą jų literatūros raidos dalį. Abiejų autorių biografijose kitas dažniausiai minimas tik prabėgomis, todėl šis susirašinėjimas laikomas retu ir vertu tyrinėjimo bei supratimo šaltiniu. Korespondencijos publikavimas taip pat leidžia pažvelgti į asmenines dviejų rašytojų mintis, toli nuo jų geriau žinomų reikalų ir draugystės su kitais, tokiais kaip Maxas Frischas, Paulas Celanas ir Hansas Magnusas Enzensbergeris.

Paskutinis į tomą įtrauktas Böll laiškas – kvietimas į konferenciją 1972 m. liepos mėn. – žymi svarbų posūkį susirašinėjime. Beveik po metų, 1973 m. spalio 17 d., Böllas gavo žinią apie Bachmanno mirtį. Skausmas ir švelnumas, kurį Böll išreiškia savo nekrologe „Der Spiegel“, taip pat yra naujojo tomo dalis ir iliustruoja gilų ryšį tarp šių dviejų nepaprastų vokiečių kalbos literatūros figūrų. Šis nekrologas užpildo atotrūkį tarp draugystės ir praradimo ir užbaigia unikalių literatūrinių santykių dokumentaciją.

Be Bachmanno ir Böllo laiškų, literatūros pasaulyje minimi ir kiti svarbūs kūriniai. Naujai paskelbtas Bachmann tekstas „Aplace for Coincidences“, apibūdintas kaip vienas drąsiausių ir eksperimentiškiausių, ir publikacija apie Hugo Ballo „Dada“ palikimą parodo vokiečių kalbos literatūrinio diskurso įvairovę ir nuolatinį Bachmanno ir Böll kūrybos aktualumą šiame kontekste.

Šių laiškų redagavimas ir publikavimas ne tik pabrėžia Bachmanno ir Böll draugystę, bet ir jų meninių bei egzistencinių iššūkių, galiausiai juos sujungusių, sudėtingumą.