Nepažįstamojo išradimas: menas rodo baltą žvilgsnį Heidelberge!

Nepažįstamojo išradimas: menas rodo baltą žvilgsnį Heidelberge!

Šiuo metu Heidelbergo Kurpfälzisches muziejuje eksponuojama paroda „Svetimo išradimas mene“, kurioje nagrinėjami sudėtingi Europos susidūrimai su svetimomis kultūromis įvairiais laikais. Per daugelį metų menininkų sukurti vaizdiniai yra kritiškai nagrinėjami. Pagrindinis šios parodos tikslas – parodyti, kaip menininkų žvilgsnis ne tik reprezentuoja tikrovę, bet ir ją iškreipia bei įtakoja.

Parodoje gvildenamas klausimas, kiek daug kūrinių tariamai atitinka tikrovę, tačiau atidžiau įsižiūrėjus atrodo, kad tai menininkų fikcija. Tai ypač akivaizdu šešiuose skyriuose, kuriuose rodomi kūriniai nuo vėlyvųjų viduramžių iki šių dienų. Viena ryškiausių temų yra vadinamasis „baltasis žvilgsnis“, dažnai stereotipiškai ir hierarchiškai interpretuojantis nepažįstamus žmones – pavyzdžiui, per simbolinį odos spalvų dizainą, nuteikiantį Orientą beveik egzotiška šviesa.

Laikui bėgant keičiasi menininko požiūris

Viena pagrindinių parodos figūrų – amerikiečių fotografė Maxine Helfman. Jos 2012 m. serija „Istorinė korekcija“ vaizduoja juodaodžius tradiciniais drabužiais, įkvėptais XVI ir XVII a. Taip kritiškai pažvelgiama į klasinę visuomenę, kurioje Europos meno kontekste juodaodžiai dažnai nebuvo suvokiami kaip lygiaverčiai. Atrodo, kad Helfmano tikslas yra suabejoti šia reprezentacijos nelygybe ir įvesti naują, teisingą perspektyvą.

Kitas svarbus indėlis yra Nigerijos menininko Peter Uka. Jo darbuose juodaodžiai yra pagrindinis motyvas ir vaizduojami kaip sudėtingi, nepriklausomi asmenys, naudojantys ryškias spalvas. Uka apdoroja asmeninius prisiminimus ir kasdienes Nigerijos scenas ir nori atgauti savo istorijos kontrolę. Jo darbai reikalauja nukrypti nuo Vakarų meno standartų ir normų.

Kolonijinių stereotipų kritika

Parodoje taip pat aptariami kritiški austrų menininko Lisl Ponger darbai. Ji naudoja stereotipus ir klišes iš kolonijinių vaizdų archyvų, kritikuodama kultūrų pasisavinimą ir išnaudojimą. Jos fotoinstaliacija „Gone Native“ – tai galingas įvaizdis, kuris užsimena apie nesąžiningas kolonijinės eros sąlygas, nušviesdamas juodaodžių vaidmenį meno istorijoje.

Turkų menininkė Gülsün Karamustafa savo darbuose nagrinėja orientalizmo stereotipus, ypač seksualizuotą moterų vaizdavimą vakarietiškuose vaizduose. Savo instaliacijoje „Fragmenting/Fragments“ ji manipuliuoja klasikiniais orientalistiniais paveikslais, juos pjaustydama ir pertvarkydama. Taip ji kuria kritiškai apmąstymus apie imperinius įvaizdžius ir klišes, kurios dažnai vyrauja Vakarų mene.

Per šias skirtingas perspektyvas paroda parodo, kaip šimtmečius menininkai ne tik reprezentuoja „svetimą“, bet ir jį apibrėžia. Todėl išlieka klausimas, kiek menas funkcionuoja kaip kultūrinių tapatybių reprezentacijos forma ar netgi gali jas konstruoti ir daryti įtaką. Parodą papildo įvairios svarbios tarptautinės paskolos, suteikiančios visapusišką įžvalgą apie dažnai nepastebimą meno istorijos dalį.

Kritiškas meno ir jo ideologijų nagrinėjimas aktualus ne tik parodos žiūrovams, bet ir prisideda prie svarbaus dialogo apie reprezentaciją ir tapatybę šiandieninėje visuomenėje. Daugiau informacijos apie parodą rasite čia www.swr.de rasti.